Po Sibirą – be vadovo

Pasibaigus vasarai, būsimasis SSRS monarchas paliko merginą ir iš Vologdos išvyko į Sankt Peterburgą, tačiau dar tą patį 1911-ųjų rugsėjį į vietą, kurioje glaudėsi Josius, įsiveržė policijos pareigūnai. Atlikę kratą, be daugybės kitų daiktų, jie rado dar ir to paties P. Čižikovo pasą. Koba buvo uždarytas į Piterio areštinę ir laikomas ten tris savaites. Kiek vėliau caro valdžios atstovai nusprendė jį ištremti atgal į Vologdą trejiems metams ir leido jam vykti savarankiškai, o ne su būriu kitų kalinių, tačiau vos paleistas, jis sostinės gatvėse vėl pradingo dešimčiai dienų.

Galiausiai jis nusprendė grįžti į Vologdą, o atvykęs į miestą juodu apsiaustu ir fetro skrybėle vaikštinėjo po gyvenvietę ir ieškojo gyvenamosios vietos. Prieglobstį jis rado į pensiją išėjusio žandaro namuose. Šis, nors ir priglaudė politinį radikalą, tačiau tuo pat metu jam jautė nemenką antipatiją ne tik dėl politinių, bet ir dėl šeimyninių priežasčių. Čia Koba gyveno už užuolaidos prie krosnies virtuvėje.

Akivaizdu, kad būsto šeimininko priešiškumas nebuvo iš piršto laužtas, mat jis turėjo išsiskyrusią ir tris mažamečius auginančią dukrą Mariją Bogoslavskają, o Josius, kaip spėjama, nieko nelaukęs tuojau pat užmezgė su ja romaną (jis taip pat flirtavo ir su šeimos tarnaite šešiolikmete Sofija Kriukova).

1912 m. sausį Austrijos–Vengrijos imperijos mieste Prahoje (dabartinė Čekija) prasidėjo konferencija, per kurią Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) kartu su savo artimiausiais bendraminčiais sudarė vadinamąjį Bolševikų Centro Komitetą, į kurį nuspręsta įtraukti ir Josifą, tad po kelių savaičių sužinojęs apie „paaukštinimą“, Koba nusprendė vėl sprukti.

Jis grįžo į Sankt Peterburgą, tačiau netrukus caro slaptoji politinė policija, padedama savo agento Siuvėjo (Romano Vaclavovičiaus, gyvenusio nuo 1876-ųjų iki 1918-ųjų, labiau žinomo Malinovskio pavarde), pradėjo Centro Komiteto narių medžioklę. Josifas taip pat buvo suimtas ir šį kartą vėl išsiųstas į Sibirą (trejiems metams).

1917 m. liepos 18 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Josius atvyko į Tomską, o ten sėdo į Obės upe link Kolpaševo plaukiantį garlaivį. Šioje gyvenvietėje jis pabuvo savaitę ir vėliau, sėdęs į kitą garlaivį, pagaliau nuvyko į pagrindinį savo kelionės tikslą – Narymo kaimą. Šioje vietovėje jis susitiko su kitu Centro Komiteto nariu Jakovu Michailovičiumi (1885–1919), miestui ir pasauliui labiau žinomam Sverdlovo pavarde, o po kelių savaičių juodu pabėgo iš tremties.

Iš pradžių Josius nuvyko į Piterį, kuriame ilga barzda, susiglamžiusia kepure, juodais marškiniais ir nunešiotais batais vaikščiojo Nevos prospektu tarp prabangiai apsirengusių ponų, ponių ir panelių, vėliau išvažiavo į Tiflisą (dabartinį Tbilisį), kur jo sėbrai surengė paskutinį, nenusisekusį apiplėšimą, o po to vėl grįžo į imperijos sostinę.

Čia jis nusprendė šiek tiek atsiriboti nuo kriminalinės veiklos ir labiau sutelkti savo dėmesį į intelektualesnio pobūdžio dalykus, mat jam teko darbuotis prie naujojo bolševikų leidinio „Tiesa“ („Pravda“).

1913 m. vasario 23 d. (galbūt pagal Julijaus kalendorių) vakare, vykstant bolševikų rėmėjų rengtam vakarėliui, Josifas buvo susiimtas dar kartą ir šį sykį išsiųstas ketveriems metams į Turuchanską (Krasnojarsko krašte).

Vasaromis čia vyravo žaluma, o ir tas pats Jakovas Michailovičius buvo netoliese, tad vos atvykęs Koba vėl pradėjo planuoti pabėgimą, tačiau netrukus visus Josiaus planus sugriovė netikėtai visa galybe užgriuvusi žiema (prasidėjus lapkričiui, jau spaudė 33 laipsnių šaltis).

Išgyventi dieną po dienos darėsi vis sunkiau, tad netrukus Koba pradėjo siuntinėti žinutes visiems pažįstamiems, pradedant Svanidzėmis, Alilujevais ir baigiant Uljanovais, Malinovskiais bei Zinovjevais, maldaudamas pinigų (šie jį pasiekė tik 1914 m. pirmąjį mėnesį).

Policijos pareigūnai sužinojo apie pinigus ir iškėlė prielaidą, kad šie skirti dar vienam pabėgimui, tad netrukus caro valdžia nusprendė Josifą ir Jakovą Michailovičių iškelti į Kureikos kaimelį (anot Jakovo, 80 varstų nuo Šiaurės speigiračio).

Iš pradžių Josifas ir Jakovas kartu apsigyveno Aleksejaus ir Anfisos Tarasejevų namuose, tačiau galiausiai Koba išsikėlė ir laikinai prisiglaudė Filipo Saltykovo būste (bičiuliai pykosi dėl įvairių priežasčių, tačiau juos labiausiai supriešino 100 rublių, kuriuos pažįstami lyg ir pažadėjo Josiui, bet galiausiai nusiuntė Jakovui).

Gyvenimo sąlygos Kureikoje buvo atšiaurios, tačiau jos nepalaužė senų Kobos įpročių. Vos apsigyvenęs pas Tarasejevus, jis susipažino su našlaite Lidija Pereprygina, su kuria užmezgė romaną. Mergaitei buvo vos trylika.

Baigiantis 1914-iesiems, ji pagimdė pirmąjį judviejų vaiką, kuris netrukus mirė, o 1917 m. pavasarį – sūnų Aleksandrą (1917–1987).

Apie jį negalima pasakyti nieko įdomaus. Aleksandras buvo kareivis, tačiau mirė 1987-aisiais, tad galima kelti prielaidą, kad jo gyvenimas buvo linksmesnis už Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) sūnaus Jakovo (1907–1943), tačiau ne toks sėkmingas, kaip Konstantino Stepanovičiaus (1911–1996), visuomenėje labiau žinomo Kuzakovo pavarde.