Fotomenininkės V. Babrės dovana moterims – augalų magija

Prieš mano akis – „Augalų magijos“ kalendorius. Jame – moterys, tarsi nužengusios iš mistinio augalijos pasaulio. Viena panaši į karingą amazonę, kuriai kažkas iš gilių kepurėlių suklijavo tvirtus šarvus. Kita šypsosi lyg baroko epochos markizė, galvą pasidabinusi gelsvų žolynų peruku. Po nuotraukomis parašas: Viktorija Babrė ir Ala Volkova.

Į svečius pas augalų mages

Labai noriu gyvai pamatyti, kaip gimsta šie įstabūs meno kūriniai iš uogų, gėlių žiedlapių, medžių lapų, samanų – visko, ką galima rasti natūralioje gamtoje. Todėl prašausi pas Viktoriją į svečius.

Mane pasitinka šeimininkė ir jos špicų veislės pūkų kamuoliukas. Su kava ir plačiomis grimo dažų paletėmis iš kambario gilumos moja besisvečiuojanti vizažistė Ala. Dėmesio į mane nekreipia tik vienintelis Žakas – Viktorijos jaunystės užgaida. Kalbanti papūga, kaip vėliau sužinau, moka ne tik pasisveikinti, pareikalauti mėgstamo sūrio, bet ir pamėgdžioti Viktorijos vaikų balsus.

Smalsiai dairausi po fotomenininkės namus. Ant grakštaus senovinio stalelio – rankomis dygsniuota ąžuolo lapų beretė, ant palangės pūpso keista klevo nosių skrybėlaitė.

„Gyvenu Panemunėje. Tai ir miestas, ir užmiestis kartu. Netoli namų teka Nemunas. Šiltuoju metų laiku užtenka išeiti į kiemą ir apsidairyti – visada randu peno savo kūrybai“, – mikliai lankstydama sudžiūvusius ąžuolo lapus pasakoja Viktorija.

Tuo tarpu Ala švelniais grimo šepetukais jau kutena man skruostus. Kūrybos procesas prasideda. „Iš vikšrelio – drugeliu“, – juokaujame visos trys.

Tai bent: tokią skrybėlaitę ir sukurti, ir užsidėti – didžiulis iššūkis. / V. Babrės nuotr.

Smagūs žaidimai su žolynais

– Viktorija, ar tiesa, kad studijavote tarptautinį verslą, o ne menus ar fotografiją?

– Gyvenimas viską sudėliojo taip, kaip reikia. Ištekėjau. Vienas po kito gimė vaikai. Turiu tris, dabar jau suaugę. Mokslus mečiau, bet vėliau vėl prie jų grįžau. Galima sakyti, dėl tinkamo pavyzdžio vaikams. Kaip kitaip įrodysiu, kad reikia mokytis, jei pati būsiu jų nebaigusi.

Vis dėlto karjeros verslo srityje nusprendžiau nedaryti – kur kas labiau viliojo kūryba, menai, ypač fotografija. Ja visada domėjausi. Daug laiko leisdama su vaikais, vėl pajutau vaikystėje atsiradusį potraukį dailei – man norėjosi erdvės saviraiškai, kūrybai. Su savo pirmaisiais eksperimentais nuskubėjau pas fotomenininką Robertą Misiukonį į buvusio Kauno technologijos universiteto fotostudiją. Klausiau jo, ar turiu fotografinį matymą, ar galiu fotografuoti. Jis mane palaikė, davė užduočių, vėliau pakvietė važiuoti į Nidos tarptautinį fotografų suvažiavimą. Ten mano nuotraukas apžiūrėję profesionalai nutarė, kad turiu fotografės gyslelę ir galiu judėti pirmyn.

– Taigi gavote profesionalų palaiminimą?

– Matyt, jis iš tiesų veikia, nes neseniai skaičiavau, kad fotografija užsiimu jau daugiau nei septyniolika metų. Įdomu, kad pradėjau fotografuoti ne žmones – ėmiau eksperimentuoti su šviesa ir kiaušiniais. Paskui buvo visko – miesto, gamtovaizdžių, kasdienio gyvenimo situacijų, kelionių įspūdžių, švenčių akimirkų, kitokių šeimos portretų, kol galiausiai apsistojau ties įvaizdžio fotosesijomis.

– Smalsu, kaip priėjote iki tų smagių žaidimų su žolynais, iš kurių siuvate, klijuojate, kuriate keisčiausius aksesuarus ir puošiate jais moteris?

– Tikrai ne iš karto. Sykį vaikščiojome miške (gal grybavome?), kai akis užkliuvo už nuostabaus grožio baltų samanėlių. Rankos pačios į jas tiesėsi ir norėjo kažką gražaus padaryti. Pamenu, skambinau tada Alai ir klausiau jos patarimo. Nebepamenu, ką ji sakė, bet tąkart grįžau namo su samanomis, gerai jas išdžiovinau ir sukūriau iš jų pirmąjį labai įdomų galvos apdangalą. Tokia buvo žolynų magijos pradžia.

– Matau, kad vietoj tapytų paveikslų pas jus namuose ant sienų kabo kitokios grožybės. Ar tik ne jomis dekoravote moterų galvas „Augalų magijos“ kalendoriuje?

– Jomis, jomis (šypsosi). Gaila buvo išmesti, todėl įsirėminau prisiminimui. Tas pavienes medžiagas, kurias tiesiog čia ir dabar dėlioju modeliui ant galvos, po fotografavimo išmetu. Tačiau jei iš gamtinių medžiagų procese gimsta kažkas daugiau, pasilieku galvodama, kad kada nors galbūt tuos aksesuarus perkursiu ir jie suskambės naujai.

V. Babrės nuotr.

– Floristiniai paveikslai – puiki idėja. Atrodo tarsi kokie meniški herbariumai. Kada galime laukti parodos?

– Oi, ne! Jų dar nedrįstu paleisti į viešumą. Nors labai įdomiai atrodo. Juk negaliu pati eiti ir apie juos kažkam rėkti. Tai kertasi su mano pasaulėžiūra. Jei bus lemta – patys išlįs į dienos šviesą. Aš tuo tikiu.

– Ar augalų terapija irgi tikite?

– Tikiu, tik gal tas žodis šiandien truputį nudėvėtas. Tačiau jei moteris pavargusi, nusivylusi savimi, nori atsigauti, pakeisti aplinką, tas pusdienis, žaidžiant su augalais, suteikia jai daug malonių emocijų. Mes bendraujame, kalbamės, pažindinamės (visada dalyvauja ir mano draugė Ala). Kol ji ruošia moteriai veidą, aš ieškau vietos, šviesos, kur geriausiai suskambėtų mūsų bendrai sukurtas įvaizdis. Modelis bent trumpam pamiršta savo problemas, atspalaiduoja, įsikrauna naujų minčių, energijos. Namo moterys išvažiuoja laimingos. Kai žmogui gerai, tas gerumas bumerangu grįžta ir mums su Ala. Žodžiu, mes visos trys juo tarsi dalijamės.

Pažvelkite į tą nuotrauką su labai didele skrybėle iš samanų. Kai mes ją uždėjome merginai ant galvos, pamatėme, kad ji to galvos apdangalo paprasčiausiai neišlaikys.

Gamta sugrąžina jėgas

– Kaip atrandate medžiagų, tinkamų kūrybai? Gal, gyvenant Panemunėje, užtenka paėjėti iki šilo?

– Kartais vaikštinėju, akys kažką užmato – paimu. Ar lapų prisirenku, ar magnolijos „kailiukų“, kartais – paprasčiausių gilių. Parsinešusi viską namo, pasidedu kambaryje ant stalo ir praeidama vis žiūriu. Stimuliuoju smegenis. Paskui po truputį ima plaukti mintys. Tai kažką iš jų sukarpau ir susiuvu, tai susuku į tūbeles ir suklijuoju. Dažnai, vos pamačiusi žolyną, jau žinau, ką įdomaus galiu iš jo padaryti. Vienus augalus džiovinu, kitus naudoju žalius. Viską darau bandydama ir žiūriu, kaip atrodys geriausiai.

– Šiandien jau niekam ne naujiena, kad daugelį ligų gydo paprasčiausias buvimas gamtoje. Vis daugiau žmonių į savo laisvalaikį įtraukia pasivaikščiojimus miške, miško terapiją. Jūs dirbate su augalais. Ar jaučiate jų poveikį savo emocinei, fizinei sveikatai?

– Žinoma, jaučiu. Tačiau, kalbant apie sveikatą, dar svarbiau geros, pozityvios mintys. Kad ir kas nutiktų – nesileisti į savigraužą. Neįsipainioti į kolektyvinę baimę, kuri dažnai sklinda iš įvairių medijos priemonių. Jau geriau vietoj valandos prie televizoriaus ar spoksojimo į telefono ekraną bent trumpai pasivaikščioti gamtoje – ji puikiai žmogų subalansuoja.

Profesionalios miško terapijos dar nesu išbandžiusi, bet augalai, su kuriais dirbu, man ir taip suteikia daug naudos. Lieti rankomis gruoblėtą medžio žievę ar gilės kepurėlės paviršių – geras jausmas… Jie skleidžia šilumą, malonų kvapą. Pavyzdžiui, iš hibridinio ąžuolo lapų esu susukusi tokią stilingą skraidančios lėkštės formos kepuraitę. Pauostykite, kaip ji kvepia! Noriu pasakyti, kad dirbant su augalais įveiklinami visi žmogaus pojūčiai: ir rega, ir lytėjimas, ir uoslė. Tik valgyti tų grožybių negalima (juokiasi).

V. Babrės nuotr.

– Visos moterys nori būti gražios. Ypač pavasarį, kai gamta, atrodo, pati kviečia: skleiskimės, žydėkime, kvepėkime, švytėkime… Jei moteris pati sau atrodo graži, tuomet – ir laiminga, galinti skleisti tą savo laimės energiją kitiems. Sutinkate?

– Pritariu. Nuolat girdžiu iš moterų, kurios dalyvauja mano floristiniuose įvaizdžio eksperimentuose, kad kūrybos proceso metu joms būna labai gera. Procesas netrumpas: gali užtrukti ir keturias penkias valandas. Juk nepaimsi ir neuždėsi samanų kuokšto moteriai ant galvos. Todėl dėlioji, pildai, komponuoji, derini detales prie moters veido formos, akių ir odos spalvos. Įdomu tiek joms, tiek man. Ne viena džiaugėsi, kad augalų kvapai, prislietimas prie odos labai pailsina galvas, išvalo mintis. Juk moterys – labai nuvargusios. Emancipacija – darbai, vaikai, karjera, ir jokio laiko sau. Užtai atėjusios pas mane jos pailsi.

– Ar turite augalą, kurį savo floristinėms fantazijoms naudojate dažniau nei kitus?

– Labai patinka dirbti su magnolija, nes ji turi tokius švelnius „kailiukus“, net nežinau kaip juos įvardyti. Dar mėgstu ąžuolo lapus, giles. Iš jų, artėjant Kalėdoms, darau ir nedideles eglutes. Jei atvirai, ne visų žolynų, kurių prisirenku, pavadinimus žinau. Močiutė tikrai žinotų: ji buvo žolininkė. Gamindavo visokias žolelių tinktūras, mikstūras. Kiekvieną pavasarį, vos pasirodo dilgėlės, pagal jos receptą verdame gardžią ir labai vitaminingą dilgėlių sriubą. Skanaujame ir močiutę geru žodžiu minime.

Įtampos darbe netrūksta

– Išduosite, kur yra jūsų mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta?

– Mėgstu vaikščioti panemuniais – yra gražus takas palei upę. Panemunės šile man per daug žmonių. Ta vieta jau tapusi labiau parku nei mišku. Aš labiau mėgstu laukinį, natūralesnį gamtos grožį. Jei kažko pritrūkstu kūrybai, kartais randu tiesiog savo kieme. Turiu čia pasisodinusi ir gėlių, ir žydinčių krūmų. Arba einu iki šalia gyvenančios mamos namų.

Buvimas gamtoje kartais dovanoja labai netikėtų patirčių. Pamenu, buvo be galo karšta vasara, gal 2016 m. liepa. Skynėme lietuviškų pipirų stiebelius netoli kviečių lauko. Tik girdžiu, kažkas šalimais spragsi. Nutilome. Klausomės. Ir vėl – spragt, spragt... Atrodytų, lyg visas kviečių laukas su mumis šnekasi. Kaip dabar suprantu, sproginėjo kviečių varpos, bet įspūdis liko be galo didelis. Iki dabar prisimenu, kaip kviečiai su mumis kalbėjosi.

V. Babrės nuotr.

– Bet juk pasitaiko ir nelabai malonių patirčių? Juk yra nuodingų augalų.

– Visai neseniai buvo nelabai smagi istorija – siuvau iš gebenės lapų tokį gražų papuošalą ir man tie lapeliai sukėlė alergiją. Net pas okulistą teko nueiti, bet jis nieko nerado. Ne veltui gebenė raganos žole  vadinama.

– Raganos žolė – įdomu... Minėjote, kad nemažai metų domitės astrologija?

– Astrologija – ne raganystė (šypsosi). Mane domina žmogaus charakteristika pagal jo gimimo datą. Nors ne 100 proc., bet labai pasitvirtina. Padeda kasdieniame gyvenime: geriau pažįstu save, savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Sužinau, kur turiu dar pasitempti, o kur nurimti, nusileisti ant žemės. Ir nuorodų į sveikatą astrologijoje randu. Juk įtampos mano darbe irgi užtenka. Visada yra keli procentai, kad kažkas gali nepavykti.

– Na, pavyzdžiui? Pasidalykite kokiu sudėtingesniu atveju, kai patyrėte kūrybinę įtampą.

– Pažvelkite į tą nuotrauką su labai didele skrybėle, pagaminta iš samanų. Kai mes ją uždėjome merginai ant galvos, pamatėme, kad ji to galvos apdangalo paprasčiausiai neišlaikys. Ką daryti?! Ėjome su Ala pačios jos ramstyti, kad per daug retušuoti nereikėtų. Buvo ir susirūpinimo, ir juoko. Kažkaip išsisukome.

– Gal turite ir savo autoportretą su kokiu nors augaliniu inkliuzu?

– Deja, ne. Niekas nenufotografuoja.

– O dukra? Minėjote, kad ji irgi linkusi į menus.

– Na, ji išties labai meniška. Gražiai piešia – slapyvardis Monake. Dažnai būna mano modeliu. Šiuo metu atranda save kaip videografę. Esame puiki komanda fotosesijose.

V. Babrės nuotr.

– Iš augalų kuriate tik papuošalus, o gal jau ir drabužius?

– Esu kartą bandžiusi. Norėjome pasiekti rekordą su suknele iš aitriųjų paprikų. Nepavyko. Taip pat esu dariusi ir suknelę iš „Kauno dienos“ laikraščių. Norėjau kūrybiškai panaudoti antrines žaliavas, todėl iš mamos perskaitytų „Kauno dienų“ sumodeliavau ir pasiuvau suknelę. Paskui dar – ir apsiaustą. Turiu išsaugojusi juos iki šių dienų. Jei norite, galite pasipuošti.

– Dažnai dovana gali būti ne daiktas, o naujas patyrimas. Šiandien gavau iš jūsų nuostabią dovaną, ačiū.

– Prašom. Neseniai sugalvojau, kad reikia dalytis tuo geru jausmu, todėl kviesiu moteris į kūrybines dirbtuves. Drauge kursime sau floristinius aksesuarus, o paskui su jais fotografuosimės. Noriu, kad kuo daugiau moterų pajustų augalų magijos stebuklą, kokį kaskart šiame kūrybos procese patiriu aš.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių